Sostinė

Legenda apie miesto atsiradimą 

Legenda apie miesto įkūrimą labai populiari ir žinoma kiekvienam lietuviui. Vilniaus įkūrimas siejamas su Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu Gediminu, kurio paminklas stovi Katedros aikštėje. Senų senovėje Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas medžiojo Šventaragio slėnio giriose. Pavargęs po ilgos sėkmingos medžioklės Didysis kunigaikštis ten pat ir apsistojo nakvoti. Vos spėjo valdovas sumerkti akis, aplankė jį nepaprastas sapnas. Sapnavo Gediminas, kad kalno viršūnėje, kur jis buvo tądien taurą nukovęs, stovi didžiulis geležinis vilkas ir, pakėlęs išdidžią galvą į mėnulį, staugia taip, tarsi šimtas vilkų staugtų. Pažadintas tekančios saulės spindulių, prisiminė Kunigaikštis keistąjį sapną ir paprašė pagonių žynio Lizdeikos atskleisti jo paslaptį. O šis sapną paaiškino taip: „Kas valdovui ir Lietuvos valstybei dievų lemta, tegu ir įvyksta! Geležinis vilkas simbolizuoja neįveikiamą pilį ir miestą, kurį valdovas šioje vietoje įkursiąs. Tas miestas būsiąs lietuvių žemių sostinė, o vilko staugimas ženklina to miesto šlovę – ji pasieksianti visus pasaulio kraštus…“ Tad Lietuvos valdovas Gediminas, nusilenkdamas dievų valiai, tuojau pradėjo statyti būsimąją sostinę, o jos vardą – Vilnius – paėmė iš Vilnios upės.

Vilniaus herbas

Herbinio skydo raudonajame lauke vaizduojamas sidabrinis šv. Kristoforas, brendantis sidabrine upe. Upės šonuose auga po medį. Šv. Kristoforas abiem rankom laiko auksinį medį su dvigubu kryžiumi viršūnėje. Ant kairiojo peties sidabrinis kūdikėlis Jėzus su auksiniu valdžios simboliu ir nimbu ant galvos.

Lankytinos vietos:

Arkikatedra Bazilika

Švento Stanislovo ir švento Vladislovo arkikatedra bazilika – tai svarbiausia visos šalies katalikų šventovė, didžiųjų krikščioniškų, tautinių ir valstybinių iškilmių vieta. Bazilikos statusas Arkikatedrai suteiktas 1922 metais. „Bazilika“ reiškia „karališka“. Tai aukščiausia bažnyčių kategorija, kurią Romos popiežius suteikia tik ypatingoms bažnyčioms. Arkikatedros požemiuose buvo laidojami žymūs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žmonės: didikai, vyskupai, kunigaikščiai. Karališkajame mauzoliejuje po šventojo Kazimiero koplyčia ilsisi Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras. Tai vienintelis Lenkijos ir Lietuvos valdovas, palaidotas Vilniuje. Arkikatedros požemiuose palaidotas Gedimino anūkas ir galingiausias Lietuvos valdovas Vytautas Didysis bei jo žmona Ona. Taip pat dvi karalienės, Žygimanto Augusto žmonos: Elžbieta Habsburgaitė ir Barbora Radvilaitė, kartais vadinama net gražiausia savo meto Europos moterimi. Arkikatedros mūrai priglaudė ir urną su karaliaus Vladislovo Vazos širdimi. Požemiuose išlikę seniausi XIII – XV amžiaus šventyklų mūrai ir seniausia Lietuvos freska, nutapyta XIV amžiuje.

Šv. Onos Bažnyčia

Šv. Onos bažnyčia yra vienas gražiausių ir, ko gero, garsiausių Vilniaus statinių. Tai vėlyvosios gotikos šedevras. Ją gaubia daug legendų. Žymiausia jų pasakoja, jog Napoleonas pamatęs Šv. Onos bažnyčią norėjo ant delno nusinešti ją į Paryžių. Gaila, bet tikrovė ne tokia romantiška: Napoleono žygio per Lietuvą metu bažnyčia buvo atiduota prancūzų kavalerijos žiniai. Visgi Napoleonas savo laiške žmonai yra paminėjęs, kad „Vilnius – labai gražus miestas“… Dėl jos autoriaus ir statybos laikotarpio vieningos nuomonės nėra. Ši bažnyčia buvo pastatyta apie 1495–1501 m., po 1564 m. gaisro atstatyta Lvovo arkivyskupo D. Solikovskio ir Radvilų lėšomis. Vėliau bažnyčia ne kartą remontuota, tačiau jos išorė nuo XVI a. pabaigos beveik nepakito. 1580 m. buvo pabaigti pagrindiniai bažnyčios atstatymo darbai, pastatyti altoriai. Vėliau bažnyčia buvo remontuojama ir rekonstruojama kelis kartus. Per penkis šimtmečius beveik nepakitusi Šv. Onos bažnyčia sulaukė mūsų dienų ir tapo vienu iš Vilniaus simbolių. Šalia bažnyčios – XIX amžiuje pastatyta varpinė, imituojanti gotikos stilių. 1902-1909 m. buvo atlikti ypač didelės apimties bažnyčios restauravimo ir atstatymo darbai.

Šiuolaikinio Meno Centras

Šiuolaikinio meno centras (ŠMC) – didžiausias meno centras Baltijos šalyse. Čia rengiamos žinomų vietos ir pasaulio menininkų retrospektyvos, tačiau svarbiausia ŠMC veiklos kryptis yra naujausių tarptautinio meno tendencijų pristatymas. Kasmet ŠMC renginius aplanko apie 60 tūkstančių lankytojų.

Trys Kryžiai 

Skulptorius: Antanas Vivulskis. 1916. Atstatymas: Kęstutis Šilgalis. 1989 Manoma, kad ant Trijų kryžių kalno pagonys kadaise nukankino septynis pranciškonus, jie buvo prikalti prie kryžių ir įmesti į upę. Dabar toje vietoje stovi architekto ir skulptoriaus A. Vivulskio pastatytas Trijų kryžių paminklas. 1950 m. sovietų valdžios nugriautas paminklas buvo atstatytas Lietuvoje prasidėjus atgimimui.

Trys Mūzos || Dramos Teatras

Skulptorius: Stanislovas Kuzma. 1981 Lietuvos nacionalinio dramos teatro simboliu yra tapusios skulptoriaus Stanislovo Kuzmos sukurtos „Trys mūzos“, vainikuojančios pagrindinį teatro įėjimą. Dramos (Kaliopė), Komedijos (Talija) ir Tragedijos (Melpomenė) mūzos globoja platų ir žanriniu požiūriu įvairų teatro repertuarą.