Eilėraščiai

Eilėraščiai apie Lietuvą

Autorius Justinas Marcinkevičius

Dainuoju Lietuvą 

 Dainuoju Lietuvą kaip džiaugsmą, 

išaugusį iš pelenų, 

kaip savo rūpestį didžiausią, 

kuriuo lyg vieškeliu einu. 

Laukų ir pievų žalias šilkas

 nuo durų slenksčio lig dangaus. 

Protingos krosnies kvapas šiltas — 

visai kaip artimo žmogaus. 

Atsidaryk man, atsiverk man

 visom širdim — kaip šaltiniu, 

leisk pažiūrėt į šitą versmę

 gyvos kalbos, gyvų žmonių! 

Dar viskas gyva, viskas rėkia

 kapais, muziejais, žaizdomis. 

Imu į ranką duonos riekę 

ir taip kalbuosi su jumis. 

Kalbuos per vandenį, 

per duoną, per orą, ugnį, per medžius. 

Girdžiu iš visko, kas man duota,

 jus — kaip lietuviškus žodžius.

Autorius Maironis

Milžinų kapai

Kur lygūs laukai, 

Snaudžia tamsūs miškai, 

Lietuviai barzdočiai dūmoja; 

Galanda kirvius, 

Kalavijus aštrius 

Ir juodbėrį žirgą balnoja.

 Nuo Prūsų šalies 

Kaip sparnai debesies, (2×2) 

Padangėmis raitosi dūmai. 

Tai gaisro ugnis 

Šviečia dienas naktis, (2×2) 

Liepsnoja ir girios ir rūmai. 

Tarp tyrų plačių 

Ne staugimas žvėrių; 

Oi ne! Tai našlaitės lietuvės. 

Ar verkia sūnaus, 

Ar bernužio brangaus, 

Kurs jų nebegins, gal pražuvęs? 

Lietuvių pulkai, 

Kaip apsako žvalgai, (2×2) 

Ties Kaunu per Nemuną plaukia. 

Po kaimus šauklys, 

Jo putotas arklys, (2×2) 

Į kovą lietuvninkus šaukia. 

Klaidu tarp miškų ! 

Vien tik ugnys gaisrų 

Per Lietuvą kelią parodo. 

Užtemęs dangus 

Mėto tankius žaibus; 

Beklaidžiot svečiams nusibodo. 

Sutrinko miškai, 

Lyg Perkūnas aukštai, (2×2)

 Ir štai netikėtai lietuviai 

Tarytum ugnis, 

Kad ant stogo užšvis, (2×2) 

Apraitė kryžiuočius užgriuvę.

Autorė Salomėja Nėris

Lietuvai

Iš negandingų vakarų 

Audrų perkūnijų prikrauti

 Lingavo debesų laivai.

 Tada graži, graži buvai, 

Akim tyliųjų ežerų...

 Lyg eidama linelių rauti.

 Dangus įkaito nuo žarų, 

Gaisravietės žėravo baisios.

 Ties vieškeliu, ties vėjuotu 

Nustebusi stovėjai tu 

Akim tyliųjų ežerų,

 Upelių kaspinais žydraisiais. 

Negaila juodbėrių bėrų, 

Jaunų dienų jaunam negaila. 

Man gaila tik tavęs vienos 

Įsigalvojusios, liūdnos - 

Akim tyliųjų ežerų... 

Tavęs man begaliniai gaila

 Ir tavo ašarų tyrų... 

Jom dulkių vieškelio nelaistyk. 

Neverk daugiau ir neliūdėk, 

Kovon mane tu. palydėk 

Akim tyliųjų ežerų... 

Tau dovanų parnešiu laisvę.